Smalsuoliams Estijos Hiiumaa saloje kryžių teks ieškoti ne ant kalvų, o miške. „Ristimägi“ – tai kryžiais nusėtos samanotos smėlio kalvelės.

Anksčiau tai buvo vieta, kurioje kiekvienas paliekantis Hiiumaa salą pastatydavo kryželį. Šiais laikais šios vietos paskirtis kitokia: kryželius meistrauja salos naujakuriai ir pirmą kartą čia pabuvoję Monzundo salyno (Vakarų Estijos salyno), kurį sudaro keturios stambios salos (Sarema, Hyjuma, Muhus, Vormsis) ir daugiau kaip 500 smulkių salelių, keliautojai.

Kryžius raginama meistrauti tik iš miške surastų žaliavų. Šios vietos lankytojai taip pagerbia senuosius šios salos gyventojus. Kiti atvyksta tiesiog pasidairyti ir pasigrožėti. Panašu į mūsų „Kryžių kalno“ lankytojus?

Teritorijos, kurių gviešėsi daugelis

Pirmą kartą šią salą „Dageida“ pavadinimu su likusia dabartinės Estijos teritorija rašytiniuose šaltiniuose 1228 m. paminėjo Kalavijuočių ordinas. Vėliau, 1563-1721 m. teritoriją valdė Švedija.

Šiaurės karą nutraukusia Ništato taikos sutartimi, 1721 m. rugsėjo 10 d. dabartinės Latvijos ir Estijos teritorija atiteko Rusijai. Gavęs priėjimą prie Baltijos jūros, caras Petras I paskelbė Rusiją imperija.

„Kryžių kalnas“ – švedams atminti

Yra įvairiausių „Ristimägi“ kryžių kilmės versijų, tačiau turistai dažniausiai išgirsta dvi. Viena legenda sietina su Reigi vietovėje gyvenusių švedų deportacija 1781 m. rugpjūtį.

Hiiumaa saloje XVIII a. pabaigoje buvo apie kelis tūkstančius gyventojų. Švedų tautinė mažuma čia sudarė daugumą – 1200 gyventojų. Pastarieji siekė gauti daugiau teisių, tačiau jų žemes valdęs dvarininkas Stenbockas buvo prieš. Šios tautinės mažumos narius jis pavertė bežemiais.

Tuometė šių kraštų valdovė Rusijos imperienė Jekaterina II (arba Jekaterina Didžioji, o mūsų krašte – Lietuvos didžioji kunigaikštienė Kotryna II) pasirašė dekretą, leidžiantį švedams persikelti į naują teritoriją – stepes pietų Ukrainoje. Su šia neįtikusios tautinės mažumos priverstinės migracijos teorija sietini ir keletas kitų aukštų to meto pareigūnų, tarp kurių ir Jekaterinos II statytinis kunigaikštis, rusų generolas Grigorijus Potiomkinas.

Švedams neliko jokio kito pasirinkimo, kaip tik susitaikyti su paliepimu ir palikti žemes, kurios 400-500 metų buvo jų namais.

Tą lemtingą dieną, 1781 m. rugpjūčio 20-ąją, į paskutines Šv. Mišias dabartinio „kryžių kalno“ teritorijoje iš artimiausių kaimų susirinko būsimi tremtiniai. Jie surentė didžiulį kryžių. Besiklausydami Reigi klebono Forsmanno kalbos, susirinkusieji meistravo daugybę mažesnių kryželių.

1782 m. gegužę vos šiek tiek daugiau nei pusė švedų tremtinių pasiekė „pažadėtąją žemę“. Čia švedai įkūrė gyvenvietę, kurią vėliau pavadino Starošvedsku. Dabar tai – Zmiivka kaimo dalis Chersono srityje.

Taip pat verta paminėti, kad vos už 100 kilometrų nuo šios švedų nausėdijos esantį Chersoną – Rusijos imperijos tvirtovę prie Juodosios jūros – dar 1778 m. carienės Jekaterinos II įsakymu įkūrė jau minėtasis G. Potiomkinas.

Imperatorienei valdant buvo sustiprinta centralizuota valdžia Rusijos imperijoje, išplėstos bajorų teisės. Prie Rusijos imperijos Jekatėrina II prijungė Krymą, Šiaurės Kaukazą, Vakarų Ukrainos, Gudijos (dab. Baltarusijos), Lietuvos žemes.

Kaip rasti?

Vietovė nutolusi apie 6 km nuo Kärdla miestelio, administracinio Hiiumaa salos centro. Galite sekti nuorodas.

Nutarę aplankyti šią vietą, automobilį, dviratį ar autobusą be vargo pastatysite šalimais esančioje aikštelėje. „Ristimägi“ kryžius išvysite vos įžengę į mišką. Daugiausia jų kairėje Risti küla kelio pusėje, bet yra ir dešinėje.

Mena girnos

Dabar Ristimägi stovi įdomus paminklas. Tai dvi girnos, sumeistrautos Hiiumaa salos gyventojų ir Hiiumaa švedų palikuonių. Paminklas iškilo minint 210-ąsias šios salos švedų deportacijos metines.

Taip, tą lemtingą dieną, 1991 m. rugpjūčio 20-ąją, kai Estija paskelbė šalies nepriklausomybę. Sovietų Sąjungos okupaciją šalis iškentė 50 metų.

Švedų pėdsakais

Pavažiavę vos kilometrą nuo šios vietovės, pamatysite nuorodą į Mihkli muziejų. Tai praeitį menantis aštuonių pastatų kompleksas Soera.

Tai – kadaise buvęs švedų ūkis. Jiems liepus išvykti, čia 1781 metais persikėlė estų naujakuriai. Ypač lankytojus žavi išlikusios dvi skirtingos senosios pirtys.

Vos atkūrus Estijos nepriklausomybę, muziejuje lankėsi Švedijos ministras pirmininkas Carlas Bildtas ir Estijos ministras pirmininkas Martas Laaras. Čia jie išmėgino tradicinius kaimiškus patiekalus, džiaugėsi pirties malonumais.

Muziejuje pabuvojo ir šalies prezidentai Lennartas Meris, Arnoldas Rüütelis. 2001 m. šiame komplekse buvo filmuojamas televizijos projektas –realybės šou „Ferma”.

Legenda apie (ne)laimingus jaunuosius

Bėgant šimtmečiams su šiais kryžiais susijusių istorijų daugėjo.

Kitos legendos kaltininkės – dvi vienu metu vykusios vestuvių iškilmės. Sakoma, kad kadaise buvę įprasta iš kaimyninės parapijos vogti nuotaką, o vestuvės neapsieidavusios be kovų su kardais.

Kartą esą vykusių vestuvių dalyviai ir susikirto. Kelio po mišių nepasidalino ką tik susituokę švedai ir estai. Kelias buvo siauras, prasidėjo nuožmi kova. Žuvo vienos poros jaunikis, o kitos – nuotaka. Išgyvenęs mūšį vienos poros jaunikis ir kitos jaunoji susituokė ir gyveno kaip niekada laimingai.